Niekas negali pasakyti, kuri pasaulio tauta išrado pirtį. Šis seniausiuose žmonijos raštuose minimas atradimas visais laikais užėmė svarbią vietą žmogaus gyvenime. Į pirtį skubame ir dabar, kur vandeniu, garais ir vanta apsivalome ne tik kūną, bet ir sielą.
Nors tikslios statistikos nėra, šiandienos Lietuvoje suskaičiuotume daugiau nei 12 tūkstančių pirčių.
Tai – viešosios miestų pirtys, nuomojamos – komercinės ir kaimo turizmo sodybų pirtys, taip pat pirtys sporto klubuose, sveikatingumo centruose ir baseinuose bei individualios kaimo ir miesto gyventojų pirtys.
Iš jų mažiausiai likę visuomeninių pirčių, kurių prieš keliasdešimt metų buvo pristatyta kiekviename mieste, gyvenvietėje ir bažnytkaimyje.
Vietos savivaldybės daugelį jų privatizavo arba išvis uždarė.
Iki šių dienų išlikusios vadinamosios valdiškos pirtys beveik nepasikeitusios – ne itin išvaizdžios, bet yra populiarios ir pirties mėgėjų vertinamos dėl gero garo bei daugeliui prieinamos kainos – 10–20 litų už vieną apsilankymą.
Iš Vilniuje praėjusiame šimtmetyje veikusių šešiolikos viešųjų pirčių liko tik dvi.
Pirties malonumų mėgėjams tenka rinktis – važiuoti į užmiestyje esančias komercines ar kaimo turizmo sodybų pirtis, eiti į artimiausio sporto klubo, sveikatingumo centro ar baseino pirtį, prašytis pas draugus ar giminaičius arba įsirengti ją patiems.
Vieta, kur galima pasišildyti
Šiuo metu Lietuvoje vienam vakarui pirtį galima išsinuomoti už 150–1000 litų.
Brangiausios pirtys yra didelėse kaimo turizmo sodybose apie Vilnių, Kauną ir Klaipėdą.
Pigesnių, tarkime, kauniečiai turėtų ieškoti apie Marijampolę ir Lazdijus, vilniečiai – Ignalinos, Zarasų, Rokiškio, o klaipėdiečiai – Tauragės ir Šilutės rajonuose.
Technologiškai tobuliausios pirtys Lietuvoje yra sporto klubuose. Iš pradžių jos buvo skiriamos tik sportuojantiems ar baseiną lankantiems klientams, tačiau pastaruoju metu dažnai atveria duris ir visiems norintiems.
Tiesa, šiose pirtyse sunku rasti tikrų pirties atributų – vantų, medaus, žolelių išsitrinti.
Tai supaprastintas, sporto klubų savininkams problemų dėl higienos nekeliantis miestietiškos pirties variantas. Pirtis čia – vieta, kurioje galima pasišildyti.
Perkamiausia prekė – krosnelės
Bene daugiausia dabar šalyje yra privačių pirčių. Jos išsimėčiusios sodybų pakraščiuose, pasislėpusios namų rūsiuose ir pagalbinėse patalpose.
Bet mes šioje srityje, ko gero, tikrai nepranoksime suomių – jų šalyje vos ne kiekviename name ir daugiabutyje yra pirtis.
Išradingi lietuviai sugeba pirtis įsirengti nedideliuose savo butuose daugiabučiuose, sodų nameliuose, statybiniuose vagonėliuose, taip pat siūlomos į bet kurią vietą atvažiuojančios mažosios pirtys, pirtys ant ratų.
„Kai tik žmonės pradėjo geriau gyventi, pradėjo ir geresnes pirtis statytis. Mūsų įmonės parduodamos pirčių krosnelės kelerius pastaruosius metus yra perkamiausia prekė.
Anksčiau pirtis atliko prausimosi funkciją ir buvo ne pramoga, o būtinybė.
Dabar nusiprausti problemos nėra, tad pirtis tapo reikalinga dėl kitų tradicijų, kaip kokybiško poilsio vieta”, – sakė Saulius Grigaliūnas, bendrovės „Geras garas” bendraturtis ir direktorius. Ši Vilniaus bendrovė jau 13 metų gamina pirčių įrangą, ja prekiauja, taip pat įrengia.
Pasak S. Grigaliūno, dažniausiai lietuviai nuosavą pirtį įsirengia už 10–20 tūkstančių litų, o brangiausiai šios bendrovės įrengta pirtis žmogui kainavo 50 tūkstančių litų.
Beveik trečdalį pirties kainos sudaro krosnelės kaina (400–2000 EUR), o likusią dalį – ventiliacijos įranga (iki 400 EUR), mediena (nuo 2 iki 63 EUR už kvadratinį metrą), gultai (nuo iki 15 litų už metrą).
Gera pirtis – tik su pirtininku
„Viešosios pirtys išsilaikytų ir netrūktų joms lankytojų, jei būtų profesionaliai įrengtos ir jose dirbtų kvalifikuoti darbuotojai.
Pirties paslauga negali būti teikiama be už tai atsakingo, specialiai parengto pirtininko – juk tai darbas su žmonėmis.
Pirtininkas turi ne tik mokėti gerai iškūrenti pirtį, tinkamai išvanoti, bet ir privalo užtikrinti nepriekaištingą kiekvieno pirties lankytojo higieną bei sveikatos būklę”, – sakė tarptautinio lygio rusiškos SPA pirties meistras keturiasdešimtmetis Igoris Michailovas.
Viename Trakų rajono viešbučių 11 metų pirtininku dirbantis vyras kiekvieną kartą apžiūri savo pirties lankytojų kojas, rankas ir įsitikina, ar jie neserga užkrečiamosiomis odos ligomis, taip pat jis paprašo į pirtį atėjusių žmonių raštu atsakyti į klausimus apie savo lėtines ligas.
Beje, privalu du kartus – prieš įeinant į pirtį ir po pirmo užėjimo – patikrinti kiekvieno lankytojo kraujospūdį.
Žinoma, ne kiekvienoje Lietuvos bendrojo naudojimosi pirtyje dirba pirtininkas.
I.Michailovas kartu su žmona Tatjana yra baigę tarptautinę SPA mokyklą Maskvoje, šio amato mokėsi iš Sibiro pirtininkų ir kasmet dukart dalyvauja užsienyje rengiamuose įvairiuose pirtininkų profesionalų seminaruose, varžybose.
I. Michailovas turi apie 350 nuolatinių klientų. Rusijoje, Baltarusijoje, Estijoje ar Latvijoje gyvenantys pirties gurmanai pas I. Michailovą atvyksta kartą per mėnesį, o vietiniai – kartą per savaitę.
„Nors pirtyje praleidžiu 3–4 dienas per savaitę, man šis darbas nėra sunkus. Ypač patinka matyti po įvairių pirties procedūrų švytinčius žmones.
Beveik visi jie išdrįsta nusimaudyti ir lediniame ežere. Svarbiausia tam tinkamai pasiruošti”, – kalbėjo teisininko specialybę turintis I. Michailovas.
Pirtyje jis griežtai draudžia vartoti alkoholį, taip pat ir alų. Kitas nerašytas pirties įstatymas: pirtyje visi yra lygūs, čia nėra nei viršininkų, nei pavaldinių.
„Pirtyje, ypač pačioje garinėje, neleidžiu kalbėti apie blogus dalykus, ginčytis dėl darbo reikalų ar politikos.
Tai kenkia gerai pirties aurai – nepajusi atpalaiduojamo pirties poveikio”, – sakė tarptautinį pripažinimą turintis pirtininkas.
Yra tik geros arba labai geros
„Vienas garbus latvių pirtininkas, mūsų mokytojas Zieduonis Karklinis, yra pasakęs, jog nėra blogų pirčių, yra tik geros arba labai geros pirtys.
Tad vengiu kritikuoti pirtis. Priešingai – norisi pagirti išradingus pirties mėgėjus, kad jie randa įvairių būdų sušilti mūsų atšiauriame krašte.
Apie mobiliąsias pirteles galėčiau pasakyti taip: „Jei Mahometas neina prie kalno, tai kalnas eina prie Mahometo.”
Jos atsirado iš privataus verslo idėjos – pakurti pirtį prie ežero pagal iškvietimą.
Ta pati situacija yra ir Suomijoje, Rusijoje.
Tačiau vien pirties nepakanka – dar reikia mokėti ja naudotis”, – sakė viešosios įstaigos Pirties akademijos įkūrėjas ir vadovas Rimas Kavaliauskas.
R. Kavaliauskas pasidžiaugė, jog Lietuvoje gausėja sveikos pirties mėgėjų, todėl atgaivinami senosios kaimo pirties papročiai.
Prie šitokio Lietuvos žmonių „švietimo ir šveitimo” nemažai prisidėjo ir prieš aštuonerius metus įkurta Pirties akademija.
„Garsųjį sveikos pirties vienos dienos kursą lankė jau daugiau nei 500 žmonių, apie 50 įgijo profesionalaus pirtininko diplomus.
Lietuviškos pirties žinia atnešta į tūkstančius šeimų – neoficialiai, šiltai, savais žodžiais.
Atgarsis ateina apie pasikeitusį pirties supratimą.
O jis pasikeitė dviem svarbiais aspektais: ji turi būti švelni, maloni ir joje turi būti kvalifikuotas pirtininkas”, – sakė R. Kavaliauskas.
Tai, kad pirtis dažno lietuvio gyvenime užima gana svarbią vietą, rodo ir susibūrusių neoficialių pirties mėgėjų bendruomenių skaičius ir jų pavadinimai: Lietuviškos pirties akademija, Lietuviškos pirties bičiulių draugija, Baltiškos pirties klubas, Pirties meistriškumo klubas, Jaunųjų pirtininkų draugija, Lietuvos pirtininkų asociacija, Pajūrio pirčių ir alaus mėgėjų asociacija ir kt.
Šios organizacijos ir bendruomenės šiuo metu vienija daugiau nei 600 aktyvių narių, kurie bent vieną kartą per mėnesį susirenka į įvairias draugiškas nekomercines pirtis, organizuoja profesionalius praktinius mokymus.
Pirtį kūreno savo bute
Televizijos laidos „Dviračio šou” vedėjas, ekonomikos mokslų daktaras 52 metų Vytautas Šerėnas savo trijų kambarių bute Vilniuje dar prieš 15 metų įsirengė pirtį.
„Tai puiki profilaktikos priemonė pajutus pirmuosius persišaldymo simptomus”, – tikino televizijos žvaigždė.
Nedidukei pirčiai V. Šerėno šeimos bute vietos atsirado išgriovus sieną ir sujungus vonios bei tualeto patalpas į vieną.
Pagal parodoje matytą suomiškos pirties pavyzdį V. Šerėnui beveik tokią pat, bet perpus pigesnę garinę pagamino vietos meistrai.
Šios pirtelės sienos iš juodalksnio, o ją šildo elektrinė krosnelė. Yra čia ir garą išleidžiančių akmenų.
„Pirtis visiškai izoliuota, yra ventiliacija. Jokių leidimų neprašiau, niekam ji neužkliuvo – juk ne malkomis kūrenama, o ją įsirengdamas nepažeidžiau namo saugumo ir konstrukcijų. Pasikaitinti joje telpa keturi vyrai. Tiesa, vienam jų reikia ant kelių laikyti indą su vandeniu. Šioje pirtyje nesivanojame, nes po to labai daug lapų pribyra – niekam nepatinka juos rinkti”, – kalbėjo pirmajame daugiabučio aukšte gyvenantis V. Šerėnas.
Pasak jo, pirtis intensyviai, tris kartus per savaitę, buvo įjungiama apie 6–7 metus, vėliau, įsirengus sodyboje pirtį, bute esančios poreikis ėmė mažėti.
Kaitinasi mobiliajame saunariume
Vilniečiai Loreta ir Saulius Rinkevičiai per darbo savaitę susikaupusį nuovargį palieka ir jėgas atgauna niekur neišeidami iš savo namų – mobiliajame saunariume. Sutuoktiniai džiaugiasi šia prieš kelerius metus įsigyta prakaitą varančia kabina.
Daugiau nei metro aukščio, 80 centimetrų pločio ir tiek pat ilgio susilankstanti saunariumo kabina užima nedaug vietos, naudoja mažai elektros energijos, joje kaitintis galima kada tik panorėjus, kad ir svetainėje, žiūrint televizijos laidas.
Saunariumą šildo ilgabangiai infraraudonieji spinduliai.
„Kai neturi sąlygų ir galimybių mėgautis pirtimi, tai be galo gera jos alternatyva.
Atsisėdi sau kabinoje ant sulankstomos kėdės, užsitrauki visus užtrauktukus – tik galva lieka išorėje ir valdymo pulteliu reguliuodamas šilumos intensyvumą kaitiniesi, kol užpakalis nutirpsta nuo sėdėjimo.
Paprastai saunariume būnu 1-1,5 valandos, kol prakaitas upeliais ima bėgti. Tada lieka palįsti po dušu ir nusimaudyti”,– pasakojo S. Rinkevičius.
L. Rinkevičienė prisipažino kurį laiką labai skeptiškai žiūrėjusi į šį vyro pirkinį. Itin jautrią, alergišką odą turinti moteris saunariumą išbandė tik praėjus daugiau nei mėnesiui, visą tą laiką atidžiai stebėdama vyrą ir jo mėgavimąsi namų pirtimi.
„Net nesitiki, kad mano odai patiko kaitintis toje kabinoje”, – stebėjosi L. Rinkevičienė.
Elgesio taisyklės
Bendrojo naudojimosi pirtyse reikėtų avėti guminę avalynę, o jei tai daryti draudžiama, po apsilankymo pirtyje būtina gerai nusiplauti kojas.
Pirtyse esantys daugkartinio naudojimo prausimosi dubenys paprastai yra saugūs – švarūs ir dezinfekuojami, tačiau nepakenktų prieš naudojimąsi juos pavalyti atsinešta dezinfekuojamąja servetėle ar bent perlieti karštu vandeniu.
Einant į garinę reikėtų atsinešti savo rankšluostį ar kokį paklotą, kad turėtumėte ką pasitiesti prieš atsisėsdami ar atsiguldami ant gultų.
Nepatariama pirtyje su kuo nors dalytis asmeninėmis higienos priemonėmis.
Ramina nervus
Gydytojai rekomenduoja pirtyje lankytis dažnai peršalimo ligomis sergantiems žmonėms. Pirties procedūros ne tik pagydo, bet ir grūdina organizmą.
Į pirtį reikėtų eiti ne dažniau kaip 1–2 kartus per savaitę.
Manoma, kad per vieną apsilankymą pirtyje galima netekti 2 kilogramų svorio.
Į pirtį reikėtų eiti lengvu skrandžiu. Sveika pirma išgerti karštos žaliosios arbatos su citrina.
Būtina ant galvos užsidėti medvilninę ar lininę kepurę.
Vanojimasis pirtyje gerina ne tik odos, bet ir vidaus organų kraujo apytaką, didina prakaitavimą, šalina nereikalingus šlakus, apsitrynimai, masažai pirtyje mažina sąnarių, stuburo, reumatinius skausmus.
Pirtis stiprina imuninę sistemą, gerina medžiagų apykaitą, atpalaiduoja raumenis, ramina nervus, suteikia optimalų psichologinį komfortą, taip pat gydo nervinius širdies veiklos sutrikimus, žemą kraujospūdį, lėtinius virškinamojo trakto sutrikimus, odos ligas, degina riebalus.
Jei norite numesti svorio, pirtyje skysčių gerkite kuo mažiau, jei norite išvalyti iš organizmo toksinus – gerkite kuo daugiau.
Nerekomenduojama pirtyje lankytis sergantiems hipertonine liga, akmenlige, epilepsija, esant psichikos sutrikimams, aktyviai tuberkuliozei.