Pirma ką reikėtu žinoti renkantis krosnelę tai yra pirties tūris. Tūris skaičiuojamas sudauginus patalpos ilgį plotį bei aukštį, prie gauto skaičiaus reikėtu pridėti 1,5 t.y. durų varstymo šilumos praradimas. Taip apskaičiuojamas pagal visus standartus apšiltintos, neintensyvaus naudojimo, pirties tūris. Jei pirtyje yra langas ar stiklinė pertvara i lauką, tai vienas kvadratinis metras stiklo prideda 1,5 kubinio metro prie bendros sumos. Jei stiklo pertvara yra vidinėje namo dalyje, tai vienas kvadratinis metras stiklo prideda 1m3 prie bendros sumos. Intensyviai naudojamos pirties, kitaip tariant visuomeninės pirties tūrį dauginame iš 1,5. Per silpnoje krosnelėje greitai pradegs degimo kamera, per galinga -greitai sušildys pirties orą, bet nespės sušildyti akmenų. Tinkamai parinkta ir tvarkingai kūrenama krosnelė pirtį turi įšildyti per valandą. Pagal mūsų pirties tradicijas, krosnelė turėtų sugebėti kuo mažiau prikaitindama orą juo labiau prikaitinti akmenis , tokį klimatą leidžia pasiekti krosnelės turinčios uždarus ( arba bent dalį ) akmenis.
Malkinės krosnelės galima skirstyti į keturias rūšis: tradicines, su tinklu, uždaro tipo bei dūmines. Beveik visos krosnelės gali būti su vidine arba išorine pakura.
Tradicinės – tai pačios paprasčiausios konstrukcijos krosnelės. Pakuros viršuje yra pertvara, ugnį grąžinanti link pakuros, nuo kur degimo kameros paviršiumi ji patenka į kaminą. Čia akmenys kaista tik iš apačios. Tokios konstrukcijos yra lietuviškos gamyklinės krosnelės ir pigieji importuojamų estiškų, rusiškų ir suomiškų krosnelių modeliai. Jei daug daugiau šildo orą negu akmenis, sauso garo gaunasi nedaug, akmenys greitai užpilami.
Su tinklu – šios krosnelės pasižymi tuo, kad į jas telpa daug akmenų, tai turi ir pliusų ir minusų. Privalumai tame kad, esant dideliam akmenų kiekiui galima išgauti daugiau garo. Be to krosnelė apgaubta akmenų apsaugo nuo įkaitusio metalo spinduliavimo. Minusas tame, kad atviri akmenys sunkiai įkaista, tam sunaudojama daugiau malku bei laiko. Užpylus vandenį ant mažai įkaitintų akmenų, susidaro šaltas šlapias garas, kurio padauginus pirtyje tampa deginantis klimatas.
Uždaro tipo – tokio tipo krosnelėse akmenys yra uždarame konteineryje todėl įkaista daug geriau nei atvirose krosnelėse – net iki 5000C. Kuo karštesni akmenys tuo geresnis ir minkštesnis garas, kuo daugiau tokių akmenų tuo daugiau garo galima išgauti . Uždaro tipo krosnelės rekomenduojamos mėgstantiems pirtyje vanotis, tiems kas mėgsta drėgnesnę pirtį.
Dūminės – dar kitaip vadinamos krosnelėmis „ugnis per akmenis“. Taip vadinamos ne veltui, šių krosnelių degimo kamera yra neatskirta nuo akmenų. Ugniai liepsnojant tiesiogiai per akmenis jie yra įkaitinami iki 7500C. Tokios krosnelės yra skirtos tikriems pirties entuziastams, kurie negaili nei laiko nei pastangų paruošti pirtį maudymuisi. Dūminę krosnelę su, taip vadinamais, įprastais akmenimis (olivinas, vulkanitas, talkochloritas) reikia kūrenti apie 4 val. Nepagailėjus šiek tiek daugiau investuoti galima naudoti keraminius akmenis, su šiais akmenimis krosnelė įkaista per maždaug 2val. Keraminių akmenų tarnavimo laikas taip pat yra daug ilgesnis, kadangi jie išlaiko didele temperatūrą. Tai yra krosnelės Nr. 1
Aišku, paprasčiausia nusipirkti brangiausią modelį, tinkantį pagal pirties dydį. Jeigu taip neišeina, reikėtų atkreipti dėmesį į tris parametrus: pirma, kiek ir kaip akmenų ši krosnelė šildo, antra, kiek ilgai ši krosnelė tarnaus, trečia, kiek malkų ji naudos.
Kaip ilgai tarnaus krosnelė priklauso nuo trijų priežasčių: iš kokio metalo pagaminta krosnelės degimo kamera, koks šio metalo storis ir kaip krosnelė bus kūrenama. Krosnelę reikia kūrenti taip , kad pakuros metalas būtų raudonas, o ne žaižaruojančiai oranžinis. Jeigu kūrensite per silpnai, neįkais akmenys, jeigu per stipriai, greitai pradegs pakura, be to deguonis, susilietęs su iki oranžinės spalvos įkaitusiu metalu, virsta neįsisavinamu O3 ir pirtyje būna sunku kvėpuoti. Žmogui nemalonus ir nuo taip įkaitusio paviršiaus sklindantis spinduliavimas. Kad šių problemų nebūtų, krosnelę reikia pasirinkti pagal galingumą, per silpnoje krosnelėje greitai pradegs degimo kamera, per galinga -greitai sušildys pirties orą, bet nespės sušildyti akmenų. Tinkamai parinkta ir tvarkingai kūrenama krosnelė pirtį turi įšildyti per valandą (išskyrus dūmines krosneles). Ypač reikia kontroliuoti degimą, kol naujas kaminas ir labai stipri trauka, kartais traukos reguliavimui net būtina įmontuoti sklendę.
Gaila, tačiau kiek krosnelė sunaudos malkų nėra jokiame kataloge. Pirties krosnelės iš esmės yra neekonomiškas įrenginys lyginant su centrinio šildymo katilais, bet ir čia yra geresnės ir blogesnės. Gamyklinė pirties krosnelė nėra statinė su kaminu ir durelėmis, kaip dažnai gaminama „liaudies meistrų”, joje yra suvirinta konstrukcijų ir kanalų sistema, kad ugnis kuo ilgiau išbūtų krosnelėje, kad kuo daugiau įkaistų akmenys ir mažiau šilumos išeitų į kaminą. Labai svarbios proporcijos tarp pakuros ir degimo kameros bei oro padavimo kiekio ir vietos. Būna tokių nevykusių mėgėjiškų krosnelių, kur pagrindinis degimas vyksta kamine. Malkų sunaudojimas aukšto lygio krosnelėje ir statinėje gali skirtis 5, o gal net ir 10 kartų.